2013-12-12 Palydėjome Tarmių metus su palinkėjimu: "Kad tarme gimtoja apsisukus neišeit"
Tarmių metai

Metams baigiantis, skubame dėlioti nuveiktus darbus, pasidžiaugti pavykusiais, aptarti jų rezultatus. 2013 – ieji, kaip žinote, buvo paskelbti Tarmių metais. Ar labiau nei bet kada susirūpinote savo tėvų, senelių kalbos sugrąžinimu į savo namus, į draugiškus pokalbius ar net viešąją erdvę? Ar pasidžiaugėte ta kalba renginiuose, susitikimuose? Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga" stengėsi visus metus laikyti ranką ant kalbos pulso, Tarmių metus primindama reportažais iš tai progai skirtų renginių, su džiaugsmu priėmusi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko administracijos pasiūlymą drauge surengti nemažo pasisekimo sulaukusį Tarmiškos kūrybos konkursą "Kokia paukštela, tokia i giesmela". Kaip gali Tarmių metais nusisukti nuo tarmės, kai mūsų rajone "kožna ūlyčia turi savo utarkų"?

Prigužėjo pilna salė

Iki šiol Lietuva galėjo pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių (turime 2 tarmes, 15 patarmių ir per 100 šnektų). Vis kitaip kalba ir mūsų rajone: ne kiekvienas tverečėnas be "vertimo" supras Ceikiniuse gyvenantį... Gal net kiekvienas kaimas turi po žodį, tik jame ir suprantamą. Tarmių metais galėjome pasitikrinti, ar suprantame vienas kitą, kai prabylame tikrai sava kalba.

Renginį vedė Sigutė Mudinienė

Praėjusį savaitgalį Palūšėje buvo surengtas Tarmių metų palydėtuvių renginys "Kad tarme gimtoja apsisukus neišeit". Viso šito šurmulio svarbiausias asmuo, žinoma - Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyresn. specialistė - kultūrologė Sigutė Mudinienė. Nes kas gi kitas galėtų vesti šitą renginį taip nepriekaištingai, gražiai, svarbiausia – tarmiškai. Sigutės išsaugota savo krašto tarme džiaugiasi ne tik namiškiai, ne tik kaimynai.

Konferencijos "Tarmių metus palydint" dalyvius pasveikino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Eminuelis Leškevičius, primindamas, jog vienu iš labiausiai saugotinų dalykų tampa kalba.

Kiekvienam kraštui būdingas kitoks landšaftas – kalvos kalvelės, ežerai ežerėliai, lygumos. Žmonės taip pat skiriasi. Niekada nesupainiosime dzūkų, sūduvių, rytų aukštaičių, žemaičių ar klaipėdiškių etnografinio kostiumo, o ir stalas kiekvienų vis kitokiais valgiais nuklojamas. Skiriasi ir kalba. Savo maniera, intonacijomis, sakinio konstrukcija, balsių tarimu. Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių. Dėl to ir džiaugiamės, iki šių dienų dar išsaugoję gyvas tarmes.

- Šių dienų anglicizmo, sms-ų fone išgirstas tarmiškas žodis jau prilygintinas stebuklui, - sakė Eminuelis Leškevičius. – Tikiu, kad čia susirinko tie, kuriems rūpi ne tik tai, kaip išsaugoti gamtą, bet ir žmogų su jo siela. Su jo prigimtine kalba.

Sigutė Mudinienė su neslepiamu džiaugsmu ir pasididžiavimu priminė, kad vienas iš Tarmių metų paskelbimo iniciatorių buvo ir jos dėstytojas Algirdas Svidinskas, suradęs laiko, nepasibranginęs ir atvykęs į Palūšę. - Tik būdami savimi, galime būti įdomūs vieni kitiems, galime būti drauge, - sakė Algirdas Svidinskas, tarmes prilygindamas kalbos medžio šaknims: - Nukirskit medžio šaknis – ar ilgai medis žaliuos?

A.Svidinskas

Savo kalboje Algirdas Svidinskas pasidžiaugė, kad šiemet net Kalėdų Seneliai kalbėjo keturių regionų kalbomis, o Utenoje vieno renginio metu jis gavęs ne Padėkos raštą, o... Dėkavonę. Algirdas Svidinskas vylėsi, kad šitas tarmių sujudėjimas nebus trumpalaikis, kad tarmiškai kalbantysis nebus palaikytas muziejiniu egzemplioriumi, neišmanėliu, kad kalbininkai nebevadins tarmių kalbos šiukšlėmis, kaip kad yra buvę. Turime visi įsisąmoninti ir suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų nuostabiosios tarmės.

- Be bendravimo mes – niekas, - sakė Algirdas Svidinskas. – O juk bendraujame kalbėdami. Tarmių metai buvo savotiška priešprieša visuotiniam suanglėjimui, - galiausiai reziumavo Tarmių metų iniciatorius, tarmiškos kūrybos kūrėjas.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyr.specialistė Onutė Drobelienė gana plačiai apžvelgė šalies nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose vykusius renginius, skirtus Tarmių metams. Išreikšti pageidavimai kalbėtis su žmonėmis jų kalba, taigi ir tarmiškai.

- Kaip užsieniečio lietuviškai ištartas "laba diena" ištirpdo nepasitikėjimo ledus, taip ir nevaldiškas pasisveikinimas su kaimo žmogumi, pravėrus jo trobos duris, nuteikia nuoširdžiam, atviram pokalbiui, - priminė Onutė Drobelienė. – Didžiuoklimės savo tarme, kalbėkime šia tėvų, šeimos, tikrosios meilės kalba.

Plinta graži iniciatyva savo krašto vertybes pristatyti, ekskursijas vesti to regiono tarme, kad atvykusieji pažintų kraštą, jo istoriją ir kultūrą per išskirtinę kalbą.

J.Bajoriūnas

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyresn. specialistas – etnografas Jonas Bajoriūnas, pripažinęs, kad kiekvienas gaidys savo skiedryną giria, su didele meile kalbėjo apie Dzūkijos kaimus, jų žmones, gražia dzūkiška tarme papasakojęs tikrų tikriausius nutikimus, kurie ir ignaliniečių buvo gerai suprasti ir tiesiog sukėlė plojimų audrą.

A.Kuprelytė

Dar labiau "nesuprantamais" žodžiais į konferencijos dalyvius kreipėsi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė. Ji pasiguodė, kad Tarmių metai buvo žemaičiams tikras iššūkis, mat kalbėti žemaitiškai yra viena, o tekstą užrašyti tampa ypatinga misija: žemaičiams lietuviškame raidyne trūksta raidžių, tenka jas skolintis iš latvių! O savo nusistebėjimą vengiančiais kalbėti savo tarme ji išreiškė taip:
- Jei tėvo, motinos kalba negraži, tai ką ir besakysi...

Tarmių metų renginiai kaip graži banga nusirito ir per rajono bibliotekas. Apie tai susirinkusiems pranešimą skaitė Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, pasidžiaugusi naujai suskambėjusiais tarmiškais žodžiais, jaunosios kartos pademonstruotu susidomėjimu.

- Kalbų pievoje tarmės – gražiausios gėlės,- sakė Loreta Aleknienė, pripažindama vis dėlto, kad ir tarmės kaip žmonės šiais laikais susimaišė, nes merginos išteka jau ne tik už to paties kaimo vaikino...
Šišioniške save pristačiusi Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės padėjėja Dalia Savickaitė, įteikdama Padėkos raštą Sigutei Mudinienei, dėkojo jai ir asmeniškai. Už neįkainojamas pamokas jos dukrai, už nuoseklų ir svarbų tautiškumo saugojimą.

G.Kurila

Kad savo tarmės daug kam jau reikia mokytis vos ne kaip užsienio kalbos priminė Mielagėnų krašto šnekta kuriantis Gaudentas Kurila, save dažniau vadinantis Cieksu Žalbungiu. Jis pats apie savo tarmės išsaugojimą susirūpino būdamas šešiolikos.
- Pamaniau, kas bus su mano kalba, kai bobutės nebus, - prisiminė jis. - Visų metų prireikė savai gimtai kalbai prisiminti po visų, miestuose išmoktų kalbų.
Gaudentas pasidžiaugė ir Tarmių metus gražiai vainikuojančia tarmiškos kūrybos knygele, kurioje "daugiausia lietuvių kalbos gramatikos klaidų".

Lietuvių kalbos gramatikos klaidų, žinoma, yra ir visuose konkursui "Kokia paukštela, tokia i giesmela" siųstuose eilėraščiuose, pasakose, pasakojimuose. Bet kiek ten nuoširdumo, pastangų prisiminti pačius sodriausius tarmės žodžius, sudėti juos į rišlų tekstą. Visi, tai padarę, buvo pagirti, įvertinti, apdovanoti. Tarp autorių – pačių įvairiausių išsilavinimų, įvairiausio amžiaus žmonės. "Surizikavo" tarmiškai prabilti ir mokinukai, ir rašytojas Petras Panavas. Taigi vietų nutarta neskirti...

Dovanos įteikiamos R.Ulevičiūtei

"Nauja vaga" ypatingai pasidžiaugė Anglijoje šiuo metu gyvenančia Rima Ulevičiūte, atsiliepusia į raginimą dalyvauti tarmiškos kūrybos konkurse, atsiuntusia ypatingai jautrių eilėraščių. Dovana jai – galimybė skaityti "Naują vagą" ir būnant toli nuo gimtojo krašto.

Konferencija džiugino susirinkusiuosius tarmių skambėjimu, mat vėl gražiai dzūkiškai nutikimus porino Jonas, žemaitiškai – Aldona, mielagėniškių širdis glostančia kalba – Gaudentas... Tarsi to būtų buvę negana, pasigirdo ir dainos, apjungtos į tarmiškos kūrybos koncertą "Aukštaitijas padungej". Jomis širdis džiugino Algirdo Svidinsko ir Gintaro Andrijausko duetas, atlikęs savos kūrybos dainas, Švenčionių Nalšios muziejaus folkloro ansamblis "Dobile" be kitų padainavęs ir dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės dainą. Žinoma, čiulbėjo ir Ignalinos krašto folkloro ansamblis "Čiulbutė", daugelį metų jautriai Sigutės Mudinienės mokoma ir jau gražiai susidainavusi, pelniusi pripažinimą ir pagarbą.

Dainuoja Algirdo Svidinsko ir Gintaro Andrijausko duetas

Baigiamasis Tarmių metų renginys tikrai nereiškia, kad tarmiškas žodis vėl bus uždarytas kaimo troboje. Leidę šiam žodžiui sužydėti, rasime vietą ir laiką jam išsilaikyti, būti perduodamam iš kartos į kartą, gyvai iš lūpų į lūpas. Verta prisiminti filosofo Krescencijaus Stoškaus žodžius: "Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti". Tarmių metais ypač akcentuota, kad kiekvieno lietuvio šventa pareiga – gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes. O kam teko laimė išmokti kurią nors gražiąją lietuvių kalbos tarmę, tas ją turėtų vartoti be jokios gėdos, varžymosi, visai natūraliai, su pasididžiavimu ir, svarbiausia, turėtų išmokyti jos ir savo vaikus bei vaikaičius. Ta viltimi linkėjo gyventi ir Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė, dalyvavusi renginyje.

Vida Žukauskaitė
Ignalinos rajono laikraščio "Nauja vaga" redaktorės pavaduotoja

O Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija nuoširdžiai dėkoja renginio rėmėjams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Ministerijos finansuotas Eninės kultūros plėtros valstybinės programos įgyvendinimo projektas "Tarmių metų pabaigtuvių renginys "Kad gimtoja tarme apsisukus neišeit..." suteikė galimybę ne tik surengti baigiamąjį Tarmių metų palydėtuvių renginį, bei pasikviesti žymius lektorius iš visos Lietuvos, bet ir plačiai visuomenei pristatyti tarmiškos kūrybos konkursą "Kokia paukštela, tokia i giesmela", išleisti tarmiškai kūrybai skirtą leidinuką "Volungė", kuris dar ilgai džiugins Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojus, bei vertingomis atminimo dovanomis apdovanoti konkurso dalyvius. Nuoširdžiai ačiū ir konkurso dalyviams: Rimai Ulevičiūtei, Nijolei Menčinskienei, Petrui Panavui, Jonui Černiauskui, Meilei Gustaitytei, Elenai Mudėnaitei, Gintarei Kapliukaitei, Saulei Paliulytei, Gabijai Perstiniavičiūtei, Viliui Ugianskui. Jūsų kūriniai tiesiog švieste šviečia meile savo gimtajai kalbai ir šildo skaitančiųjų širdis. Taigi nepadėkite plunksnos į lentynas. O ir visus dar nebandžiusius rašyti savo gimtąja tarme kviečiame pabandyti ir tarmiškus kūrinius siųsti mums elektroniniu paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą , mes juos mielai priimsim ir paskelbsim Aukštaitijos nacionalinio parko internetinėje svetainėje.