Tarmiškos kūrybos konkursas - Jonas Černiauskas Spausdinti

   Jonas Černiauskas

    Gimiau aš požerėj



  Sala, kurioj gimiau i nugyvenau ciek, kiek Dzievas devė, randas prie paciam Erzvėto ežerui. Cia Tverečiaus parapijos pats pakraščys. Tai i uturam tverečini tarmi. Ito tarmė labai graži, až visas gražesnė, nu tai i paklausaite kap mes uturam.
  Mūs sala pirma vadzinos Janušiškė. Kode tep vadzinos? Až tai, kų saloj gyveno Janušonis, tai po jų pavardį i salų tep pavadzino. Ale ite buvo jau senai. Maš pusiuntaro šimto, ė maš i daugiau metų atgalio. Paskui cia atsikėlė staravieras su pavardi Ryžij. Uturo, kų i barzda jo buvo dzidelė i ruda. Nu tai i salų tadu Janušiškį pradė vadzinc Ryžiški. Tep i dabar vadzina. Dzyka dabar ito Ryžiškė, ale kų padarysi, raikia i dzykoj gyvinc.
  Aš savo giminės pradzių žinau nuo savo prodzieduko Jurgio Dragūno i probobutės Grasilios Žemaiciūcios (Žemaitytės). Tai vo, prė juos i noriu papasakoc. Prė prodziedukų tai nėra kas navatno i utura. Užūgeno tris sūnus i tris dukteris, i visakas. Nu ė pro probobutį, tai yra kas pasakoja.
  Probobutį Grasilių prodziedukas atsivežė iš Erzvėto. Nepamislyte, kų iš Erzvėto ežero. Nie. Kitoj pusėj ežero yra Erzvėto sala. Vo iš tynai i atsivežė. Ana gimus prieš kokius 170 metų, bet toj pusėj ežero do i dabar gali sucikc žmogų, kuris pauturt prė jų. Kuom gi ana insdėjo žmonim, kų lig šioliai prė jų žino.
  Buvo tep. Kai do mano probobutė buvo jauna mergaitė – aina ana su kitom mergaitėm per Erzvėto salų, daboja kalvės durys atadarytos, ė kalvio nėra. Buvo pietuic išejis. Kalvis buvo do jaunas, neženotas. Nu tai anos sumislijo jam pašiūcyc. Mergos nebūt mergos. Paėmė i prilaužė medzių šakų, i apkumšė duris, priraškė kvietkų i papuošė kalvės vidų. Nu ė mano probobutė, maš žioplesnė buvo, nesumislijo, kap puošč raikia. Tai ana pasdairė, pasdairė kalvėj, paėmė pažascin kalvio priekalų i išnešė net až kalvės. Tep pasdarbavį, juokdamosios išsilakiojo namo. Nu gerai, dabaite, kap toliau bus. Ataina papietujis kalvis. Jau iš tolo regi, ku jo kalvė išpuošta. Gerai jam in dūšios pasdarė. Žino ko cia darbas. Inaina kalvėn – gražumelis. Visur kvietkai. Dairos, dairos – nu cia dabar kas? Ė kur priekalas? Ti dursc, ti dursc. Nėra. Aina až kalvės. Daboja, guli žolej. Suprato, ku cia Grasilios darbas. Visi žinojo, ku ana macna merga. Nu kas padarė tas, ė priekalas raikia atgalio insnešc. Pamėgino nešč, ė gi negali pakelc. Jaunas, drūtas vyras, ė nepakelia no tu kų nori darai. Kas daryc? Aina žmogus un Grasilių, prašo. Ė to juokias i neina. Aina tadu kalvis in žydų kromelin. Buvo tokis kromelis nedzidelis. Nieko ti labai jan nebuvo, ale visgi kiek tai galėjo nuspirkc. Nu tai va, nupirko anas pusį kunto ciukierkų i vė aina un Grasilių. Gavus ciukierkų suminkštėjo jos širdzis. Nuvejo in kalvį, vė priekalų pažascin i nunešė daiktan. Nu ė kai prodziedukas atsivežė jų Ryžiškėn, tai ana vė kitep darydavo. Žiemų per sniegų ana vaikščiodavo basa. Tvartan basa, in kaimynų basa. Pircin vė basa. Ale, kad po pircies neperšalc, tai po pažasciu nešdavos vailokus.
  Nu ė kap pircy būdavo? Išsivanojo in palų užlipus, tadu aina in ežero, atsisėda in eketės krašto, apsprausia i apsvilkus aina namo. Sako, jeigu šalcis būdavo nedzidelis, tai i vailokus neždavos po pažasciu. I cia do nevisakas. Pacį savo drūtumų parodė, kai būdama 102 metų, inlipė obelin, jų kratė, obuoliai birėjo, ė aš rinkau. Va, kokia buvo drūta mano probobutė. Cia do nevisakas prė jų. Ana turėjo labai gražų balsų, ė giesmių žinojo nemacį. Būdavo aina un jų svečias, ana jį pascinka su giesmi. Svecias namo, ė ana kitų giesmį. Šeimyna aina laukan in šienų, ana išlydzi su giesmi. Aina rugių pjauc - kitų giesmį gieda, grįžta iš lauko - vė kitu giesmi pascinka. I žingsnio nežingdavo negiedodama. Do i mano galvoj išliko pora punktelių vienos giesmės, ė maš ti i visa giesmė, nežnau. Paklausaite:

Gegule, gegule,
Gegule, raiboji,
Kodėl nekukuoji,
Gal balso neturi?

Nutrotijau balsų
Nutrotijau balsų
Žaliajam sodely
Su raibais paukšteliais.

Mergele, mergele,
Mergele jaunoji,
Kodėl tu negiedzi,
Gal balso neturi?

Nutrotijau balsų,
Nutrotijau balsų
Baltam patalėly
Su jaunu berneliu.

  Nežnau ar gerai atamenu, ale kiek ataminiau, ciek i parašiau.
  Ana ilgai gyvino, tai daug i žinojo. Visokių tropunkų pripasakodavo. Pasakojo, kap kadai veselias veseliodavo. Dabar gi per mus kap veselioja? Vienų dzien suvažiuoja, kitų dzien namo važiuoja. Ė tadu tep nebuvo. Veseliodavo visų nedėlių. Vienoj subatoj prasdėdavo veselia, kitoj baigdavos. Ot pabaliuidavo. Ale i pavalginc reikėdavo, ciek čėso – nejuokas. Vienoj veselioj buvo tokis tropunkas. Nedėlios ryti visa veselia išvažiavo bažnyčion in vinčiaus. Gaspadinės likį namie ažsiėmė ruošč valgymų. Prikepė rūgščinių blynų. Rūgščinius blynus kepdavo iš ruginių miltų. Tešlų ažmaišydavo in nakcies, ana per nakc parūgdavo, nu ė in rytojaus, kai kepdavo blynus, tai anies trupucį rūgšteldavo. Nu tai va, kap sakiau, prikepė blynų, sudėjo juos toliau dzidelian molinian bliūdan, apidingė i padėjo pečiun. Mislija, atvažiuos veselia, tai bus šilto valgymo. Veselia atvažiavo, susėdo, išgėrė, ažkundo. Gaspadinės mislija, kų jau para duoc blynai. Ištraukia iš pečiaus tų bliūdų, nudingia. Ė tigi, brolelis tu mano, ne blynai, ė vė tešla. Kad anos padėjį bliūdų iš priekio pečiaus – tuojau až ubašlaitės, tai cia ne tep karšta, būt buvį gerai. Ė anos padėjo vidun pečiaus, kur pats karščis, nu i sušuto blynai. Kokio nepriimnumo jom buvo. Ale nevalgį gi nebuvo sveciai. Buvo in stalo pyrago, sviesto, sūrio. Siūrio, tai būdavo šviežio, cik kų iš runkovės išimto i padziovinto būdavo. Man tai padziovintas gardziau. Požerej gyvenam, tai žuvų būdavo. Pavalgė sveciai, alkani nebuvo. Bet vo, tuo kart nepriimna. Nu gerai, baliuja, baliuja – ataina nakcis. Raikia pamiegoc. Ė kur juos suguldzyc? Vasarų tai bėdos nebuvo. Kas in šieno atsiguldavo, kas vežimi a po vežimu, kam i po obeliu gerai. Žiemų jau ne tep gerai. Tadu stalus i zoslanus sustumdavo pasienin. Gaspadorius atnešdavo pirkion porų kūlių šiaudų, paklodavo in padlogo, ė gaspadinė pasistorodavo patalynės, ažciesdavo in šiaudų i miegte, brungūs sveteliai.
  Sakau, visokių tropunkų pripasakodavo. Vo do papasakosiu, kap buvo nucikį Ryžiškės nakcigonininkam. Kadai, kai do mano probobutė buvo jauna, tai žmonės neturėjo nei mašinų, nei traktorių, visakų darė arkliais. Orė, akėjo arkliais, bažnyčion i turgun arkliais, visur arkliais. Be arklio gyvindamas in žemės žmogus - prapuolis. Ažtai juos labai brungino i pilniujo. Nepapilniuisi – greit pavogs. Tai darydavo tep. Iš kožno ašlaimo turi vienas žmogus joc nakcigonėn. Išeina, kiek ašlaimų, ciek susirenka žmonių, nu i ciek arklių. Jodavo i seni, i jauni, vyrai i moterys. Vienu žodziu, kas šeimynoj būdavo ne tep nuvargis, tas i jodavo. Kai ciek daug sujodavo, tai pilna pieva būdavo. Kokia nakcigonė be ugnies? Prisrinkdavo sausų šakų, sukraudavo krūvon i ažkurdavo. Vieni kūrindavo ugnį, kici - vaikščiojo aplink arklius, pilniujo juos. Jau kap sakiau, nakcigonininkų buvo i senų, i jaunų. Nu tai, jeigu yra jaunimo, tai kap gi apseisi be giesmių? Giedodavo. Visi laukai skambėdavo nuo giesmių. Pievas ažklodavo plona, balsva dūmakelė, nucildavo paukšteliai, salosun ataidavo ramybė, nieks nevarstė vartų, negirgždėjo šulinių svircys. Visi atsilsinėjo. Cik nakcigonėj liejos giesmės. Tep kožnų nakcį. Va kap buvo. Kap i visadu, prie ugnies susėdį kas gieda, kas snaudzia. Seniai tai būdavo palitikuja. Nu kokia ti palitika. Po kiek nauda turguj, po kiek gyvuliai, do vė prė kų nebuc utura i visa. Beuturunc daboja – kas jį žino, iš kur atsirado ponelis. Apsvilkis juodu kasciumeliu, marškiniai balci, šlėpelė juoda. Cik va, nežnau, šlipsų turėjo a nie. Daboja vyrai in jį, ė anas be nėkokios sarmatos nusmovė kelnias, atasukė grynų ažupakalį i šildo. Nežnau, kuris nakcigonininkas neiškintė. Paėmė kirvį i kai davė per tų ažupakalį, tai cik žiežiurbos paspylė. Iš kirvio paspylė, nepamislyte, kų iš ažupakalio. Tai tas ponelis sužvingė kap arklys, visas laukas cik sudundėjo, sakytum tabūnas arklių lekia. Pats ponelis kur tai prapuolė. Cia cik buvo, cia jau nėr. Ė daikti jo, kur anas stovėjo, atsirado akmuo. Kirvis, kuriuo kirto, tep atšipo, kų nė vienas kalvis negalėjo jo sutaisyc. Vyrai, kad i vyrai, ale visviena išsigundo. Anies mislijo, mislijo i sumislijo, kų tas ponelis buvo velnias. Aš, kai do mažas buvau, tai man Prancisiukas rodė tų akmenį. Ale aš lig šiolei nesuprantu, kode rodė tris kartus i vis kitų akmenį. Suvis nesuprantu.
   Tai va, ciek prė mano probobutį. Ana nugyvino 102 metus.
   Mes, tverečiniai, tai sakom kokia paukštelė, tokia i giesmelė.

 
[ Atgal ]