Tarmiškos kūrybos konkursas - Elena Mudėnaitė Spausdinti

Elena Mudėnaitė


Kai buvau aš nediduke

   "I kū tu man ištlumačysi, pasakai?" Šite mani anam vieki klause tievas, kai aš buvau nediduke ir vedziau iš Gaveikėnų arklį, kad anas galet apariniet bulbas.
   Razų vedu kumelį i dabaju, kad ana man kaju neinspirt galvan, abe aš buvau cukierkas didumą. I kai pamaciau in šakas gieduntį špakų, asižiapsajau, dabaju zbruina kumele lekia per laukų, abe jai inkunda širšinas i žabalis. Aš rekiau gvalta, net užgirda dvi babas. Tadu aždusus jam sakau: "Babas jūs kumeles...," - e dustelėjus dadiejau - ..."neragiejat?" Anas kap kvarabas ažusiuta, kad ne taj vietaj atsidusau, i man išpravadija: "Ataik ačlaiman, kur stavi nužnykas su skadais, tadu meš i pasakysima, ar ragiejam. Abe tu kap meitelis apseini su mum".
   Aš nuo tų babų raviau kų taliau i ažkliuvau až dratą. Ė ti buva pečelnykas. Kap daviau in jį, net vederiukų ažusapa. Atsidabiejus i pastaisius nažutkų, škarpetkas, asisegus guzikus, nebrajijau, ale nurūkau paskui kumelį dabadama, kad apmilku susiedą arklią nesusgrabacia. Pamacius in liesvų randliukų daužiau jį cegli i šaukiau: "Kuze, kuze." Tadu mana kuze išlindą iš ažu bezų krūmą i ataleke in mani. Myslia, kad randliuky yr avižų. Tadu aš bra šitų keltavų ažu linciūgą nustveriau, net vagelį pragaišinau. Ale ana su manim nesiminaja, tade akuratniai takeli per lieptelį atsivedziau in tievų.
   E anas manį laukdamas myslia kakia ušmacia pasdare, ar kakis ablavūkas inutura i pačestuja cilcieniu ar zacirku. Tievas pamatys mani be žada, suvis nebaude. Tik atadare sava bumašnykų ir iškrapštys iš ja dešims rublių padave man.
   Mat kaip būna.

 
[ Atgal ]