Tarmiškos kūrybos konkursas - Saulė Paliulytė Spausdinti

Saulė Paliulytė, 5a klasė
Trakų rajono Rūdiškių gimnazija

Seno užuolo pasaka

  Prieš kelis šimtus metų, vienų gražų vasaros rytų, bernėkas su mergioči, besklausydami paukštukų giesmelių, išajo medzian uogauc. Rinkdami vuogas vaikai užejo užuolų giraitę. Jei nuskynė vienų gilį ir pasodzino paciam medzio vidury, cikėdamies, kad iš tos gilukės išaugs dzidziulis užuolas. Ir jei buvo teisūs, ba kitų vasarų atajį medzian rado mažukų ūglukų, katras saulės šildomas ir lietaus laistomas labai graitai sciebės viršun.
  Praleke metai, dzešimcys metų. Tas pasodzytas užuolas pasdarė paciu seniausiu už visus medzius. Medzio gyventojai tų užuolų uvožiojo, ba jis buvo garbaus amžiaus ir buvo visų to medzio gyventojų apekūnas. Užuolas pamačydavo visiems, ba turėjo auksinę širdzį.
  Vakari aplinkui jį susburdavo žvėrukai ir prašydavo senolio, kad paporytų kokių nors baikų.
  - Senoli užuole, paporyk mum baikų, – vienu roz paprašė ežukas.
  - Mielai paporysiu, Spygluk.
   - Vienų roz gyveno Snieguolė, ...– pradėjo užuolas.
   Žvėrukai klausės baikos ausis ištempį, ba ji buvo labai interesna ir tas medzio apekūnas mokėjo poryc visokias baikas. Kai jis baigė vienų baikų, lapė Lila paprašė kitos.
   - Gerasis užuole, ar galėtai paporyc kokių baikų apie žvėrukus?
   Užuolas nusdzyvino:?
   - Kap jum dar nenusbodo, - tarė nusjuokdamas. – Nu, gerai.
   Kap užuolas baigė poryc ir naujų baikų, žvėrukai jam padziekavojo ir atlygino dainom ir šokiais.
   Bet vienų rytų pasdarė negeras dalykas. To medzio žvėrukai nusgandzį lakiojo ir rėkavo:
   - Ratavokit!!! Ratavokit!!! Ratavokit!!!
   Užuolas apsidairis net nugando – jo namai – medzias - liepsnojo. Ogi pasrodo vriedni bernėkai apsiginklavį lazdom atlėkė medzian ir ciesiu taikymu prilėkį palei dzidziulio skruzdėlyno, be jokios somleinės neprieteliai sunaikino darbštuolių skrusdėlytių triūsų ir jas pacias. Jei dar padzegė sausų pernykščių žolį, nemislydami, kad ugnij gali žūc visi medziai, žvėrukai ir visi, katrie gyvi. Užuolas sušaukė žvėrelius.
  - Mes liksim be namų, ...- verkė voverukė Cilė.
  - Kų dabarties darysim? – bėdavojo kiškuciai.
  - Mes nepasduosim! Ratavosim savo namus! Apsispakajykit ir klausykit:
  - Paukštukai, skriskit vandenio! Kiškuciai, lėkit šaukc pamačiu, o visi kici pamačykit gesyc ugnį ir ieškokit vandenio.
   Visi stvėrės darbo. Žinia tai nebuvo langva, ale medzio gyventojai nepasdavė ir nepasduos kas benucikt. Jai gins savo namus, ba jiems tai brangiausia vieta an žemės.
  Visai nescikėtai pasrodė vaikai su pilnais viedrais vandenio.
  - Valio! – šukterė žvėrukai kap vaikai padzėjo užgesyc ugnį.
  Viskas buvo labai seniai. Senolis užuolas dar vis gyvas, po jo šakom myli paskavoc ir pasilsėc po ilgos kelionės paukštukai. Užuolas visadu liks medzio ir žvėrukų apekūnas. Cik tai jo dzėka žvėrukai ir medziai gali ramiai gyvenc, ba žino, kad užuolas nevelis jų skriausc.

 
[ Atgal ]