2013-06-28 Ginučiuose šurmuliavo stovykla "Kokia paukštela, tokia i giesmela"
Stovykla Ginučiuose

    Aukštaitijos nacionaliniame parke įsibėgėja renginių ciklas skirtas Tarmių metams. Beveik įpusėjus tarmiškos kūrybos konkursui, birželio 17 – 21d. Ginučiuose šurmuliavo tokiu pat pavadinimu, "Kokia paukštela, tokia i giesmela", pavadinta etnokultūrinė stovykla, kurią, gavus projektinį finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija. Pagal gautą finansavimą ir apgyvendinimo galimybes stovykloje dalyvavo 10 vaikų nuo dešimties iki penkiolikos metų. Stovyklos tikslas supažindinti vaikus su Aukštaitijos nacionalinio parko kultūros paveldo vertybėmis, šio krašto tautosaka, etnomuzikavimo pagrindais, pagilinti vaikų žinias apie savo krašto tradicijas, papročius, folklorą, amatus, archeologinį paveldą, žmogaus ir aplinkos sąveikos darną, tuo pačiu per pažinimą ugdyti pagarbą savo krašto tradicinei kultūrai ir aplinkai.

    Taigi, nuo pat ryto iki vėlaus vakaro Ginučių vandens malūno kiemelyje jaunais balsais skambėjusios liaudiškos dainos ir folklorinė muzika, stebino ir traukė vietinių gyventojų ir parko lankytojų dėmesį. O birželio 21d. vykęs projekto pristatymo renginys sulaukė nemažo būrio žiūrovų.
    Visą stovyklos laiką dalyviai buvo užimti įvairiomis veiklomis visapusiškai perteikiančiomis šio krašto tradicinę kultūrą. Susirinkę kompetetingi stovyklos vadovai – choreografė Elena Skripauskienė, folkloristė Inga Cicėnienė, gerai žinoma muzikantė Lionė Gruodienė, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojai – kultūrologė Sigutė Mudinienė ir kultūros paveldo specialistė Dainora Liškauskaitė sugebėjo vaikus užkrėsti etninės kultūros užkratu taip, kad visi dalyvavo visur neprašomi ir neraginami. O veikla iš tikrųjų buvo labai įvairi: nuo tradicinio muzikavimo primityviaisiais liaudiškais instrumentais iki kapelinio grojimo, nuo vienbalsės dainos iki sutartinės, nuo šiaudelio varstymo iki sodo, nuo virvutės vijimo iki juostos pynimo, nuo tautosakos rinkimo ekspedicijos Ginučiuose ir gražios pažinties su vietiniais gyventojais iki Aukštaitijos nacionalinio parko savanorių Danielle ir Blagovestos italų ir bulgarų tautų tradicinių amatų pristatymo. Nedrąsiai pradėję bandyti muzikuoti, užtraukti liaudišką dainą, vėliau vaikai įsitraukė tiek, kad vakarais jau nebereikėjo nei mokyti, nei prašyti, dainos ir šokiai iki pat vidurnakčio skambėjo natūraliai, lyg visi vaikai metų metus būtų dalyvavę folkloro veikloje. Nors daugeliui iš jų tai buvo pirmoji artimesnė pažintis ne tik su tradiciniu folkloru, bet ir su muzikavimu bei šokiu. Visi vaikai per penkias dieneles tapo dainininkais, muzikantais, pilnaverčiais ekspedicijos dalyviais, išmoko varstyti šiaudelius ir pinti draugystės juosteles, laužė liežuvius bandydami perprasti tarmiškos šnektos subtilybes. Dalyvaudami žygyje – žaidime "Linkmenų pilies paslaptys" neįprastai ir įdomiai susipažino su Ginučių apylinkių archeologiniu paveldu. Tad projekto pabaigą vainikavęs renginys, pristatantis ne tik jų pačių įgytus gebėjimus, bet ir parodantis gražiai užsimezgusią draugystę su Ginučių kaimo gyventojais, maloniai nustebino žiūrovus ir vaikų tėvelius. Ginučių vandens malūno kiemelyje susirinkusius pasitiko nuostabi ginutiškių moterų tautodailės darbų paroda: čia puikavosi meistriškai nuausti Aldonos Žilėnienės audiniai, subtiliai išsiuvinėti Reginos Bikuvienės paveikslus, bei šiltom spalvom akį džiugino Danutės Gaižutienės tapyba, prie jų nedrąsiai prisišliejo ir vaikų suvarstyti šiaudiniai sodeliai bei nupintos juostelės. Neprailgo ir beveik dvi valandas trukęs koncertas, nes čia vaikai parodė visus įgytus gebėjimus, visi tarmiškai pasveikino žiūrovus, dainavo kupolines dainas, giedojo sutartines, grojo kapeloje, pasikeisdami šoko tradicinius šokius į kurių sūkurį vėliau įtraukė ir žiūrovus, dėkavojo ginutiškiams už draugišką priėmimą ekspedicijos metu, už ožkos sūrį Jadvygai Rukaitei ir nuostabią parodą jų autoriams bei su entuziazmu įteikė vadovams savo dovaną, paskutinę stovyklos naktį sukurtą dainą su prašymu tokios pat stovyklos kitąmet.
    Jau praėjus kelioms dienoms po stovyklos ir susigulėjus įspūdžiams, galima drąsiai teigti, kad tikslą pavyko pasiekti su kaupu. Sunku žodžiais perteikti jausmą, kuris pagauna jauniems žmonėms su azartu giedant sutartinę, ar trypiant liaudišką krakoviaką, matant ugnelę jų akyse dainuojant dainą, sukurtą apie stovykloje praleistą laiką ir vadovams iškrėstas nekaltas šunybes. Tiesiog supranti, kad darbas įdėtas ne veltui, tradicinės kultūros ir folkloro, kaip mėgstamos ir tinkamos jaunam žmogui veiklos, grūdas pasėtas tiesiai į vaikų širdeles.