Naujienos
Apie mus
Gamta
Kultūra
Parko lankytojams
Direkcijos veikla
Parama parkui
Savanorystė parke
Kontaktai
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija
Lūšių g. 16
Palūšė, Ignalinos r. LT-30202
Lietuva
Tel.(8386)53135
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą
Facebook Official Page
Lankytojo bilietas
Jaunimo savanoriška tarnyba
Keliaujantiems lėtai
Advertisement
Lankomumo statistika
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
Šiandien - Today236
Iš viso - Total1463176
Muziejų lobiai
www.keliaukkitaip.lt
Tradiciniai verslai ir amatai Spausdinti
Sielininkystė
Kalvystė, dervos gamyba
Grybavimas
Uogavimas
Vaistažolių rinkimas
Pynimas
Medžioklė
Žvejyba
Sielininkystė 

Medieną per visą žiemą veždavo prie ežerų ir kraudavo į štabelius“. Medžiai buvo gabenami ne tik rogėmis – iš miškų iki Baluošo ežero buvo nutiestas gelžkeliukas, vagonėlius traukė arkliai. Ne kiekviena vieta ežere tiko sieliams pinti. Tik smėlėtame ežero dugne būdavo sukalamas daržas“ – užtveriamas tam tikras ežero plotas. Į jį iš didžiulių krūvų buvo ridenami rąstai, o vandenyje rūšiuojami pagal ilgį, plotį ir kokybę. Rąstus rišdavo į lovas“ ir jas rikiuodavo vieną po kitos. Jų sielyje būna iki 10-ies. Pakrantė, kurioje buvo pinami sieliai, vadinosi pinykla. ANP teritorijoje buvo du sielių plukdymo keliai. Ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Iš Uteno sielius plukdė trumpa upe į Utenykščio ežerą. Iš jo Būkos upe iki Baluošo, toliau Baluošykščio, Sravinaičio ežerais pro Ginučius Almajos upe iki Asėko ežero, Asalnų, Lūšių ežerais. Iš Lūšių ežero sieliai plaukė Šakarvos upe ir ežeru iki Žeimenos upės. Šioje vietoje atiduodavo sielius kitiems sielininkams, o patys apie 50 km grįždavo namo pėsčiomis.O atiduotieji sieliai toliau keliaudavo Žeimenos ir Neries upėmis iki Vilniaus. Antrasis sielių kelias buvo gerokai trumpesnis. Sieliai būdavo rišami prie Dringio ežero ties Vaišniūnais. Iš ten Dumblės upe į Dringykštį, iš šio ežero į Meironos upę iki Asalnų ežero. Toliau jau anksčiau aprašytu keliu. Sieliai buvo plukdomi iki 6-o dešimtmečio pradžios.

Į viršų

 

Kalvystė, dervos gamyba 

Kalvio amato vaikai mokėsi iš tėvų, o šių seneliai dažniausiai buvo kilę iš valstiečių. Dažniausiai tai būdavo šeimos verslas, dirbamas paveldėtais įrankiais ir technologijomis. Patys kalviai ar jų pagalbininkai degdavo anglis, o šalia to užsiimdavo dervos ar terpentino varymu. Linkmenų apylinkės kaimuose buvo plačiai išplitęs šis verslas. Palūšės, Šakarvos, Cijonų, Antalksnės ir kt. kaimų gyventojai iš kartos į kartą perduodavo įgytas žinias ir realizavimo rinkas. Šakarvos kaime lig šių dienų galime rasti anglių degimo duobę. Dervą ir degutą varė tose pačiose krosnyse iš senų pušų kelmų ir viršūnių. Varant dervos ir deguto mišinį ratams tepti, į krosnį kraudavo kelmus ir beržo žieves. Viena krosnis duodavo iki 3 pūdų (4 kibirus) dervos. Kai kurie dervininkai varydavo vaistams terpentiną – jį parduodavo Švenčionių ir Vilniaus vaistininkams. Visai netoli nuo Šakarvos yra senovinė Cijonų kaimavietė. Senuose žemėlapiuose ji vadinama Kalviais. Ten buvo karališkoji geležies iš balų rūdos liejykla, kalvė.

Palūšėje apie 1950 metus pastatytas dervos ir terpentino destiliavimo cechas. Palūšės smaliarnia“ derva aptarnaudavo Rusiją, Klaipėdos virvių gamyklą, terpentinu – Alytaus perdirbimo gamyklą, anglis buvo naudojama fermoms apkūrenti.

Į viršų

Grybavimas 

Grybavimas ir seniau, ir dabar kaimo žmogui yra vienas iš pragyvenimo šaltinių. Šiame krašte grybauja visi nuo mažo iki seno. Tai labai parankus“ verslas, nes jo bažnyčia nelaikė darbu, todėl grybaudavo ir šventadieniais. XIX a. šiose teritorijose rinkdavo tik baravykus. Grybavimo sezonas prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki šalnų. Grybų atsargas kaupdavo žiemai – paprastai juos džiovindavo arba raugdavo. Šakališkės, Vyžių kaimų žmonės ir dabar žiemai pasiruošia apie 50 kg džiovintų grybų. Sausai laikomi grybai išsilaiko po keletą metų. XIX a. pabaigoje kaupdavo raugintų ir sūdytų grybų atsargas. Raugdavo ūmėdes, rudmėses, baravykus, lepšiukus, pūkuotes, raudonviršius, žaliuokes. Ir turtingi, ir vargšai šio krašto žmonės grybus pardavinėdavo – veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietiją, Vilnių.

Į viršų

Uogavimas 

ANP teritorijoje daug uogynų: mėlynynų, spanguolynų, bruknynų, kiek mažiau avietynų. Uogaudavo daugiausia moterys ir vaikai. Iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Per bulviakasį, šalnas rinkdavo spanguoles. Pakabintos pintinėse po sijomis ar tiesiog papiltos ant samanų jos išsilaikydavo iki pavasario. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. Jas nevirtas iki pavasario laikydavo vandenyje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau. Po 2-3 litrus šių uogų džiovindavo vaistams. Meironų ir Šuminų kaimų gyventojai parduoti mėlynes pradėjo rinkti prieš I pasaulinį karą.

Į viršų

Vaistažolių rinkimas, gydymas 

Parko teritorijos gyventojai prisirišę ne tik prie savojo krašto,bet ir prie įvairių senovinių tradicijų. Įdomiai pasiskirstė ir požiūris į žolynų gydomąją bei mistinę galią. Kad ir kaip keista, tai priklausė nuo Vilniaus krašto demarkacinės linijos. Šiaurinėje parko dalyje vaistažolės liko tradiciniu neprekiniu objektu, o pietinėje, ypač dėl Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko įtakos, vaistažolės tapo tokiomis pat prekėmis, kaip uogos ir grybai. Esama skirtumų ir perteikiant liaudies medicinos žinias. Šiaurinėje parko dalyje visada vyravo motinos linija, pirmenybė teikiama jauniausiai dukrai ar jos vaikams – tik kraujo užžadėjimas perduodamas tėvo linija ir pirmenybė teikiama vyriausiajam sūnui. Pietinėje dalyje motinos linija perduodamos tik moteriškos“ liaudies medicinos žinios ir pirmenybė dažnai teikiama vyriausiajai dukrai, bendrosios, o ypač užkalbėjimai nuo gyvatės kirtimo perduodami tėvo linija, dažniausiai jauniausiam sūnui. Nors liaudies magija, medicina padailinama“ bažnytiniais priedais: žegnojimusi, poteriais, žodeliu amen“ ir pan., tačiau krikščionybės kevalas gana plonas, lengvai atskiriamas ir pačiam žadėjimo turiniui dažnai neturi įtakos.

Į viršų

Pynimas 

Šiuose kraštuose nuo seno naudojamos balanų pintinės. Tai gana pigu, nes šiuose kraštuose daug tam tikslui tinkamų pušų. Rečiau tokio amato žinovų buvo vakarinėje parko pusėje – ten mažiau taip vadinamųjų balaninių pušų. Pintinėmis daugiausia prekiavo Ignalinos turguje. Krašte paplitusios 3 rūšių balaninės pintinės: kašelės“ (bulvėms nešioti), kraitelės (žolei, malkoms, grybams), kašikai“ (šienui). Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti (su dangčiais). Utenos pusėje labiau paplitęs pynimas iš raudonųjų karklų ir pušų šaknų. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti. Senesni gyventojai XX a. pradž. dar pindavosi ir vyžas. Kadangi čia maža liepų, vyžas pindavo iš karklų žievės.

Į viršų

Medžioklė 

XIX-XX a. pradž. kaimuose ūkininkai jau turėjo šautuvus. Dažniausiai jais medžiodavo plėšrūnus žvėris, paukščius medžiodavo tik savo malonumui. Labai įdomūs senoviniai vilkų medžiojimo būdai. Ožkinių, Puziniškio kaimų gyventojai vilkus viliodavo rogėmis važiuodami ledu ir žvingindami paršiuką. Besivejančius vilkus nušaudavo. XX a. pirmoje pusėje Ožkiniuose ir Pakretuonėje statydavo spąstus-aptvarus. Grikiapelės, Ožkinių, Palūšės, Puziniškio, Vyžių kaimuose kasdavo 2-2,5 m gylio 120-140 cm skersmens į apačią platėjančias vilkduobes. Taip gaudė ir lapes. Barsukus medžiodavo dėl taukų. Juos medžiotojai iš urvų išrūkydavo.

Į viršų

Žvejyba 

XX a. pirmoje pusėje žvejyba buvo verslinė ir smulkioji. Verslinė žvejyba buvo pirklių rankose, o smulkiąja užsiimdavo netoli ežerų gyvenantys valstiečiai savo šeimos maistui paįvairinti. Iki pirmo pasaulinio karo atskiri parko ežerai priklausė įvairiems savininkams: valstybei, dvasininkams, dvarininkams. Šie savininkai ežerus daugiausia išnuomodavo Ignalinos ir Palūšės pirkliams. Pirkliai turėjo valtis, didžiuosius žvejybos tinklus, kurie buvo gana brangūs. Taip pat jie samdydavosi reikiamą skaičių žvejų. Ypač dideli buvo žiemos žvejybos tinklai: jų vienas sparnas buvo net 80 m ilgio. Žvejoti tokiu tinklu reikėjo 20 žmonių. Vasarą į valties gale atitvertą vietą žuvims sumesti buvo dedama ledo. Ledams laikyti pirkliai netoli Lūšių ežero turėjo įsitaisę ledainę – žemėje iškastą didelę duobę, kurios šonai buvo iškloti rąstais. Ledus iš viršaus apkraudavo šiaudais ir pelais. Žvejai savo uždirbtą žuvį kartais čia pat parduodavo į žvejybos vietą atvykusiems kitiems smulkiems Palūšės pirkliams. Pirkliai stambesnes žuvis veždavo parduoti į Vilnių, smulkesnės – į Švenčionis.

Į viršų

 
 
© 2017 Aukštaitija National Park